Raganėlės Pipirinos ankstyvojo ugdymo mokyklėlė - vaikų lavinimas žaidžiant (Kovo 11-osios g. 18, Kaunas)

Kas toji Pipirina?

Jums smalsu, kas toji Pipirina? Oooo… Ji turi daug vardų, ir visus juos sugalvojo vaikai. Mokytoja! – atsakytų Pipirinos mokyklėlės mokinukai; auklėtoja – būtų teisūs dienos ugdymo centriuko „Debesų pipirai“ vaikai; raganėlė – įrodinėtų tie, kurie kada nors šventė gimtadienį su Pipirina. Ji gi mama – patvirtintų dvi dukrytės – Beatričė ir Dorotėja.

tortasO viskas prasidėjo nuo pirmosios dukrytės gimtadienių. Vaje, ir dar anksčiau… Nuo mano pačios nuostabiųjų tortadienių, kuriuos man rengdavo mama. Prieš daugiau nei 30 su viršum metų loterija iš laimės šulinio, kai užmetęs meškerę už lovatiese pridengo tarpdurio galėjai išsitraukti mielą niekutį, patikėkit, buvo labai novatoriška. Užduotis atlikdavo ir prizus gaudavo visi – nuo svetelių iki vaikelių. Viskas būdavo filmuojama, fotografuojama, archyvuojama. Ką noriu pasakyti? Turbūt tai, kad vaikų žaidinimas man jau buvo įaugęs į kraują nuo vaikystės. Čia dar reikėtų paminėti mamos – pradinių klasių mokytojos – profesiją.

Tuo metu, baigusi Kauno VDU literatūrologijos magistro studijas, įsidarbinau dienraščio „Respublika“ savaitgalio priedo vaikams „Trintukas“ redaktore. (Nemėgstu skaičių, todėl iš anksto atsiprašau visų tėvelių, kurie mano prisistatyme pasiges konkretumo.) Smagūs buvo laikai – dėkui mūsų, „trintukiečių“, globėjai Daliai Teišerskytei. Sugalvojam lėkti į Pašilės Stumbryną daryti reportažo vaikams apie stumbrus – lekiam, užsimanom braukti į Klaipėdos delfinariumą – kalbinam delfinus ir jų trenerius… Ir buvusį Lietuvos prezidentą Valdą Adamkų, ir garsius sportininkus, scenos žvaigždes – oi, kiek kalbėta, rašyta. O smagiausia būdavo, kad slaptažodis „vaikams“ (juk dirbau vaikų žurnaluose) nepalikdavo abejingo nei vieno pašnekovo: kam gi nemalonu sugrįžti į vaikystę?!

Bet ką gi – norėtųsi paklausti – tuo metu veikia Pipirina? Ogi… „oficialiai” jos dar nėra. Ji gimsta drauge su žurnaliuko vaikams „Pipiras“ komiksu „Varnas Piras ir raganėlė Pipirina“. Pradedame vesti sekmadieninę radijo laidą vaikams „Pūko“ radijuje, organizuoti popietes vaikams „Bernelių užeigos“ restoranuose. Suburiame dainuojančių vaikų grupę „Pipiriukai“ ir netgi išleidžiame to paties pavadinimo garsajuostę. Ir vėl klausiate kelintais metais? Juk sakiau, kad nemėgstu skaičiuoti. Skaičiai, datos viską įstato į nuobodžias gyvenimo aprašymo lentynėles ir nepalieka erdvės fantazijai… Žodžiu, tai buvo seniai, o gal ir visai neseniai, – koncertiniai turai, šventės vaikams. Tuo pačiu metu imu dar giliau brautis į vaikišką spaudą – rašau interviu į žurnaliukus „Naminukas“, „Justė“, tampu žurnalo „Mažoji Mis“ redaktore. Štai tada gimsta mano antroji dukrytė Dorotėja. Bandau būti šiuolaikine mama – aktyviai dirbančia, auginančia vaikus ir lavinančia juos įvairiomis veiklomis. Lyg to dar būtų maža – pati pradedu dirbti mokytoja „Senajame Treste“, Merės Popins estetinio lavinimo mokyklėlėje. (Nuostabioji Mere Popins, jūsų šypsena gydydavo sielą… Ačiū!)

peledos2

Štai ir priėjom… Ne, ne kelio galą, o raganėlės Pipirinos mokyklėlės įkūrimo pradžią. Mano šaunioji metraštininkė ir muzikos pedagogė Lijana sako, kad tai buvo 2005-aisiais. Turbūt taip ir yra. Nusprendžiau likti ištikima Raganėlės Pipirinos amplua ir čia. Vaikų linksmintoja ir mokytoja. Sukūriau tuomet dar naujovišką – pamokėlių per žaidimą – metodiką. (Dabar jau apie žaidimo naudą mokymosi procese kalba visi!) Ir… arabiskum barabiskum (čia toks pipiriniškas burtažodis) pradėjau savo veiklą nuo 20 mokinukų. Kai prisimenu pirmąją žiemą, galiu kirsti lažybų, jog ji buvo šalčiausia per visą mokyklėlės gyvavimo istoriją… Sėdime klasėje trise – apsitūloję paltais ir šalikais kaip trys besmegeniai – ir bandome mokytis. O ką ten mokysies, jei klasėje plius penkiolika! (Ačiū mano pirmiesiems „pipiriukams“, kad neišsilakstė – antraip Pipirinos karalystė būtų subyrėjus kaip Sniego karalienės rūmai…)

Paskui ėjo metai po metų, laida po laidos. Dėkoju savo šauniajai bendražygei Lijanai ir jos vyrui Zigmantui, kurių mažoje virtuvėlėje prabėgo daug šaunių vakarų, kuriant švenčių scenarijus, dainelių repertuarus… Dėkoju nuostabioms muzikos mokytojoms Astai, Laimutei, Rasai, Jolantai, Aistei, važiavusioms Pipirinos traukinuku. Tikiuosi, galinė stotelė dar negreit! O pakeliui sutiksiu daug „pipiriniškų“ žmonių – juk toks tokį traukia?! – linksmų, išradingų, pasišventusių savo darbui, neskaičiuojančių savo laiko, atvirų naujovėms, eksperimentams, o svarbiausia – mylinčių vaikus!

stooooooooop2Stooookim! Vos nepravažiavom! Šią vasarą Pipirinos gyvenime atsirado „Debesų pipirai“ – vaikų priežiūros ir ugdymo centriukas. Ir dabar raganėlė turi net keturis vaikučius – Beatričę, Dorotėją, Pipirinos mokyklėlę ir „Debesų pipirų“ darželį. Valio!!! Kokia aš turtinga! Laiminga! Ir… tššš… svajinga. Taip, taip, aš turiu dar vieną svajonę. Susilaukti dar vieno „vaikelio“ – nuosavo darželio su kiemeliu, sava žaidimų aikštele, nuostabiais vaikučiais ir tėveliais, kurie patikėtų savo atžalėles Pipirinos auklėtojoms visai dienai. Tegul ši svajonė sklando ore ir sproginėja lyg naujametis fejerverkas spalvotomis vilties ir meilės kibirkštėlėmis.

Pipirina – Rasa Rožinskienė